Bonna2007

Baigėsi mano laikas Bonnoje. Taip, deja, ir tavo, apleistasis dienorašti, laikas išseko. Atėjo metas paskutiniajam skausmingam įrašui, kuriame pūliuojanti širdis bus pradurta ir dvejų metų ilgesiu paskandins tave, dienorašti, kraujyje..juje.. kraujuose. Pabandysiu užversti Bonnos dienoraštį amerikietiškų filmų stiliumi. Ar pameni, dienorašti, tuos filmus, kurių pabaigoje vaizdas užtemsta, po poros sekundžių vėl nušvinta ir pagrindinis herojus vėjavaikiškai pasakoja: „Nuo paskutinio karto, kai išgelbėjau pasaulį praėjo dveji metai. Daug kas pasikeitė nuo to laiko: Bilis nusipirko vilnones kojines ir iškeliavo į Sibirą. Bobis pagaliau surado žmogų, sutikusį įgyvendinti jo svajones. Džekas vieną rytą nubudęs suprato, kad jo viduje yra moteris. Po pusmečio moteris buvo Džeko išorėje. Nubudusi pirmą rytą po operacijos Džekė vėl pasijuto esanti vyras, tad šiuo metu ji vėl taupo pinigus (beje, dėl neaiškių priežasčių Bobis kas savaitę perveda 100 dolerių į Džekės sąskaitą). Na o aš… Aš ramiai gyvenu savo dešimties miegamųjų dvare, kas rytą surūkau po kubietišką cigarą, kas naktį sapnuoju Freud‘ą. Po tiek metų kančių pagaliau galiu drąsiai surikti: PODAGROS PRIEPUOLIAI TAPO DAUG RETESNI!” - stambiame plane pagrindinis filmo herojus guli pievoje ant pilvo, nerūpestingai mataruoja kojomis, aplink sukasi drugeliai, bitutės, birutės, gėlės. Kamera atsitraukia. Titrai. Pabaiga. „Tekstą skaitė Vytautas Tulevičius, įgarsinta SDI”.

Tai va, dienorašti, man viskas visai ne taip. Paskutinieji mėnesiai Bonnoje virto gumos tampymu ir vegetavimu: tarsi dirbau, bet naudos - nulis. Tarsi turėjau laisvo laiko, bet nuveikta - nulis. Tarsi turėjau pradėti liūdėt palikdamas miestą, bet ilgesio - nulis. Trumpa mano 25-ojo rudens Bonnoje santrauka chronologine tvarka:

- rugsėjo 24 d.: 25-ojo rudens pradžia;
- rugsėjo 28 d.: sakau auksinei žuvelei, kad nebenoriu būti ponaitis Bonnoje, bet noriu būti caraitis Goettingene, t.y. virpėdamas visu kūnu pranešu viršininkui, kad doktorantas jam nebūsiu, nes mano širdis priklauso kitam, nusimaunu nuo piršto žiedą, melodramatiškai metu jį ant grindų, viena ranka užsidengiu akis, kitą ranką nenatūraliai atmetu atgal, išbėgu iš instituto. Greta instituto dirbantys statybininkai supratingai linksi galvomis ir kalba vienas kitam: „Jeszcze jeden student uciekł”.
- spalio 1 d., rytas: turiu palikti butą, mąstau apie gyvenimą po laiptais Reino krantinėje kartu su pagyvenusiu benamiu ir dviem jo šunim;
- spalio 1 d., vakaras: gaunu ir priimu pasiūlymą apsigyventi draugo induso bute. Prieš užmigdamas induso lovoje apžvelgiu jovalą kambaryje ir svarstau, ar po laiptais Reino krantinėje irgi taip pat netvarkinga;
- spalio 9 d.: viršininkas dramatizuoja įvykius, engia mane ir pratęsia darbo kontraktą dar vienam mėnesiui;
- spalio pabaiga: vegetuoju, imituoju darbą;
- lapkričio pradžia: atostogauju namie;
- lapkričio 23 d.: atiduodu magistrinį darbą, bėgu į traukinių stotį, mojuoju balta nosinaite manęs nepažįstantiem suglumusiem vokiečiam, keliauju į naują paskirties vietą.

——————————————————————————————————————————————————–

Ir štai aš Čia - Goettingene. Čia istorinis Vokietijos universitetas. Čia istorinis Vokietijos institutas. Noriu Čia dirbti, mokytis, tarpti, klestėti. Čia bus geriau, nes Čia bus sunkiau. Čia miestas mažesnis, namai žemesni, senesni, vokietiškesni. Čia Vokietijos širdis. Čia slėnis, o aplink kalvos. Čia aplink nėra didelių miestų. Čia dirbo Gauss‘as, Hilbert‘as, Planck‘as, Born‘as su Oppenheimer‘iu, Nernst‘as, Schopenhauer‘is, net broliai Grimm‘ai. Čia vien studentai. Čia bus geriau.
Mėnesį dirbau Max‘o Planck‘o institute. Po bandomojo laikotarpio gavau pasiūlymą likti ir daryti PhD. Kalėdinės atostogos namuose ir štai aš vėl Vokietijoje. Sėdžiu ant Rodolfo sofos ir rašau paskutinįjį blogo įrašą. Goettingene dar neturiu namų, todėl glaudžiuosi pas kolegą, bet pažadu - namai bus. Niekas pro tavo akis, dienorašti, neprasprūsta: taip taip, tu neapsirinki, išties pavartojau žodžių junginį „paskutinysis įrašas”. Paskutinį kartą mano klaviatūra kedena tavo puslapius, dienorašti. Bonna baigėsi, baigėsi ir blogas… Na štai, pagaliau ilgesys… Bet gana sriūbaut. Palieku tave, dienorašti. Rūpinkis savimi, prisižiūrėk, būk tvarkingas ir mandagus, priimk paskutiniuosius komentarus, liūdnai šypsokis paskutiniesiems lankytojams, o kai visi pamirš apie šią vietą, tu nieko nelaukdamas lėk čia http://goetty.wordpress.com/ - dabar tu Čia gyvensi.

Šiandien jau aš sugrįžtu,

Laukia Rūta pamažu.

Laukia ir būrys kitų,

Kam skolingas pinigų.

Visą mėnesį rašiau baigiamąjį darbą,
Dabar reikia redaguot, kad nebūtų varpa.
Recenzentui jį įteiks stiprios rankos Rūtos,
Skaitys darbą recenzentas, krūpčios visu kūnu.

Kai Apsimetėlis pasiekė Vartus,
prieš jo akis atsivėrė neįprastas vaizdas. Įspūdžio būta tokio stipraus, jog atvykėlis
iš pradžių nė nenusigando, o gal tik kiek sutriko ir mažumėlę pritūpė. Sustojęs
it įbestas jis atvipino apatinį žandikaulį, leisdamas apatinei lūpai graudžiai virptelėti.
Sukeltą nuostabą dar labiau sustiprino kontrastas tarp to, ką Apsimetėlis matė
dabar ir ką matydavo kiekvieną rytą.

Kasryt jis čia rasdavo jam įprastą pompastišką sodą su netikrais žvėrimis
ir paukščių iškamšomis. Medžiai sode nuolat žydėdavo bekvapiais žiedais, o
gėlės, visos iki vienos, būdavo nudažytos vienoda spalva. Kasryt Apsimetėlis
eidavo pramintu takeliu per sodą, nesidomėdamas aplinka ir nekreipdamas dėmesio
į jį supančią augmeniją. Visgi jis visada jausdavo, jog viskas sode taip pat,
kaip buvę vakar, užvakar ir amžinai… viskas būtent taip, kaip jis ir norėjo. Vakariniame
sodo krašte stovėjo mediniai Vartai. Tai buvo milžiniškas statinys, suręstas
tarp dviejų begalinių uolų. Už Vartų tęsėsi takelis, prasidedąs rytiniame sodo
krašte. Nors per aukštus vartus nebuvo galima tikrai pasakyti, tačiau atrodė,
jog takelis už vartų veda pro tarpeklį, įspraustą tarp didžiulių uolų. Niekas,
išskyrus Apsimetėlį, nežinojo, kur veda takelis, nes Vartai atsiverdavo jam
vieninteliam. Žinoma, kiekvienas galėjo bandyti patekti į kitą Vartų pusę, o
dažnas išties ir bandė gudrumu, klasta ar kitąkart jėga prasibrauti į tarpeklį.
Kiekvieną antpuolį Vartai atremdavo be menkiausių pastangų, net, sakytum, kiek
arogantiškai ir pasipūtėliškai. Apskritai, keistas dalykas, tačiau, jei tik
būtų buvę galima Vartus įsivaizduoti kaip gyvą būtybę, jie, be abejonės, būtų
pats ciniškiausias padaras visame sode. Dar vienas įdomus pastebėjimas,
dažniausiai prasprūsdavęs pro atsitiktinių keleivių akis, tačiau gerokai
kaitinęs kraują ir suteikdavęs nepagrįstų vilčių profesionaliems Vartų
šturmuotojams, buvo Vartų mediena. Iš pirmo žvilgsnio atrodė, jog Vartai suręsti
iš tvirtų ąžuolinių lentų, suleistų viena į kitą per du trečdalius lentos
pločio. Visgi akylesnį tyrinėtoją dažnai apnikdavo abejonės: tarpai tarp lentų
buvo pernelyg vienodi, geležiniai masyvūs apkaustai kiek per ryškiai spindėjo
saulėje, o pačios konstrukcijos simetrija trikdė ir sudarė dirbtinumo įspūdį.

Apsimetėlis taip pat nusipelno kelių
žodžių, juk, kaip ten bebūtų, svarbu perprasti ar bent susipažinti su savybėmis
vienintelio perėjūno, galėjusio įžengti pro Vartus. Apsimetėlis iš prigimties
buvo paprastas, galima sakyti, net primityvokas žmogus, tačiau gerai mokėjo paslėpti
savo neypatingumą. Būtent dėl šio bruožo jis ir gavo savo pravardę. Tiesa,
būtina paminėti, jog jo pravardė sodo gyventojams iki šios dienos nebuvo
žinoma. Apsimetėlis buvo nepastovaus būdo: dažnai jam patikdavo kitų žmonių
draugija, jis noriai ir draugiškai bendraudavo, nors kartais draugiškumas peraugdavo
į lipšnumą. Kitą kartą jis tarsi panirdavo į gilius apmąstymus ir irzliai
atsikirtinėdavo kiekvienam trikdančiam jo ramybę. Nors tokiomis akimirkomis
Apsimetėlis atrodydavo rimtas, pasinėręs į save, išties jo galvoje sukosi
paikiausios svajos, derančios nebent mažam vaikui (Apsimetėliui buvo jau
dvidešimt ketveri). Geriausiai Apsimetėlio asmenybė atsiskleisdavo bendraujant
su jam artimais žmonėmis. Draugai jį laikė patikimu ir geranorišku žmogumi. Jis
lengvai dalydavo pažadus, o žadėdamas, regis, pats tikėdavo, jog laikysis duoto
žodžio, tačiau vėliau niekada rimtai nė nesvarstydavo prieš sulaužydamas pasižadėjimą.
Apsimetėlis vykdydavo tik tuos įsipareigojimus, kurie jam pačiam būdavo
naudingi, bet sugebėdavo savąją naudą paslėpti nuo kitų akių, todėl aplinkiniai
buvo susidarę nuomonę, jog Apsimetėlis paslaugus ir pasirengęs padėti. Kaip ir
kitus žmones Apsimetėlį kartas nuo karto apnikdavo sąžinės graužatis, tačiau
jis išmoko nutildyti įkyrų balsą: dažniausiai tiesiog nukreipdavo mintis į ką
nors kita ir po kelių akimirkų kankinančios mintys pasimiršdavo. Ir tik likimo
ironija ar dieviškas pirštas nulėmė tai, kad tokiai niekuo neypatingai,
slidžiai ir viduje net šlykštokai personai vienintelei buvo atverti didieji
Vartai.

Tačiau grįžkime prie ypatingojo
ryto, kai Apsimetėlis nustėro pamatęs visus savo žaislus, kuriais mėgavosi
anoje Vartų pusėje, išmestus šiapus Vartų ir išbarstytus po sodą. Nei vienas
žaislas nebuvo sulaužytas, tiesą sakant, jie visi atrodė nė nepaliesti, tiesiog
kažkokios milžiniškos jėgos atsargiai pakelti ir pernešti į kitą vietą. Tarp
išmestųjų buvo išties retų eksponatų, kuriais Apsimetėlis didžiavosi, o gal net
savotiškai mylėjo.

Vienas iš brangiausiųjų žaislų dabar
sėdėjo didžiulio kaštono paunksmėje. Tai būta bjaurios lėlės, retais,
išpuvusiais dantimis, kurių kas antras buvo toks kreivas, kad kyšojo net pro
sučiauptas lūpas. Lėlės veidas, gelsvas ir raukšlėtas, buvo piktai surauktas.
Mažos, įžūlios akutės nuožmiai, bet keistai azartiškai spindėjo. Paukštiškoje
suvytusioje rankoje būtybė laikė sugniaužus nutrintus lošimo kauliukus.
Priešais šią klaikią žmogystą stovėjo didžiulis veidrodis, iš kurio šiepėsi
toks pat šlykštus padaras. Tačiau tai nebuvo tik paprastas atvaizdas. Geriau
įsižiūrėjęs galėjai pastebėti, kad sudžiūvėlis šiapus veidrodžio žaidžia
kauliukais su sudžiūvėliu anapus. Regis, sudžiūvėlis šiapus nuolat
pralaimėdavo: jis griežė dantimis, draskė nuo galvos retų, žilų, susiriebalavusių
plaukų liekanas, tuo tarpu jo priešininkas džiūgavo, rodė iškirmijusius dantis
ir, atrodo, netgi šaipėsi iš savo varžovo.

Kitoje kaštono pusėje kabojo kitas
Apsimetėlio žaislas. Už nugaros sudėtos jo rankos buvo perrištos šiurkščia
virve, kurios galas, permestas per stambią medžio šaką ir pririštas prie
sunkaus akmens, atliko sverto vaidmenį. Pakabintasis kentė didžiulį skausmą –
pečių sąnariai išsukti ir užlaušti, riešai pasruvę krauju, galva nenatūraliai
panarinta žemyn. Visgi nelaimingasis nė akimirkai neprarado sąmonės. Priešingai,
jis buvo budrus, netgi atrodė energingas. Jo akys paklaikusiai judėjo ir, rodos,
nepriklausomai nuo to, į kur bežiūrėtų, visur jis išvysdavo naują viliojantį
tikslą. Tuomet visas kankinio kūnas įsitempdavo, pakaruoklis stengdavosi
pajudėti link jam vienam matomos pagundos. Nereikia net smulkiau pasakoti, kokį
nepakeliamą skausmo priepuolį sukeldavo kiekvienas toks judesys: rankų sąnariai
subraškėdavo, ir taip jau įtemptos sausgyslės pasiekdavo savo galimybių ribą,
oda, virvės perpjauta per riešus, smuko nuo delnų, atidengdama minkštą mėsą bei
kraujagysles. Nepaisydamas kūno kančių nelaimingasis negalėjo atsispirti savo
ligotos fantazijos vilionėm ir po sekundės poilsio jo pakrikęs protas vėl
versdavo kūną save žaloti.

Liūdnai nusišypsojęs Apsimetėlis patraukė
tolyn link upelio. Čia ant žolės pamišėlišką šokį šoko dar vienas žaislas. Tai
būta aukšto, liekno, griežtų veido bruožų jaunuolio, maždaug Apsimetėlio
amžiaus. Kitomis aplinkybėmis būtum galėjęs žaislą pavadinti gražiu ar bent
nebjauriu, tačiau dabar į akis krito vien tik pamėkliškai balta vaikino oda ir
raudonos, krauju pasruvusios akys. Atrodė, tarsi visas kraujas iš kūno būtų
sutekėjęs į akis ir stengtųsi pro jas išsiveržti lauk. Nemažiau nei beprotiška
išvaizda trikdė pats žaislo šokis. Iš tiesų tai buvo net ne šokis, o pykčio ir
apmaudo konvulsijų tampomos galūnės: jauonuolis įnirtingai trypė kojomis žemę
tarsi jam aplink pėdas bėgiotų nematomi maži priešai, kuriuos būtina sutrinti. Akivaizdu,
jog trypimas tęsėsi jau seniai – sodo pievelės dalis aplink žaislą buvo virtusi
purvo ir žolės maišalyne. Purvas tiško ant vaikino kojų ir ruda masė rijo baltą
kūną. Nuo stiprių smūgių pėdos sutino bei pamėlo, padų mėsa atkibo nuo kaulų,
po oda kliurkčiojo tik raumenų skaidulų, kraujagyslių ir kraujo tyrė. Skausmas
sumišo su įniršiu ir neapykanta, šokis tęsėsi, o Apsimetėlis patraukė toliau.

Kitas žaislas užkliuvęs už vis
labiau nusimenančio keleivio akių sėdėjo nedidelėje pievelėje, apsuptoje mažų
krūmokšnių bei smulkių medelių. Būdamas kiek atskirtas nuo kitų lėlių jis
niekieno netrikdomas užsiėmė sava kančia. Iš pirmo žvilgsnio galėjai pamanyti,
kad jo dirbamas darbas itin sudėtingas ir reikalaujantis didelio susikaupimo. Žaislas
iš tikrųjų buvo susikoncentravęs ir atidavė visas jėgas vieninteliam veiksmui:
kas kelias sekundes kiek galėdamas išskėsdavo kojų pirštus taip, jog šie net
subraškėdavo, o paskui nepatenkintas juos vėl suglausdavo. Šis procesas tęsėsi
be perstojo. Kiekvieną kartą, išskėtęs pirštus, žaislas tarsi įsiusdavo ant savęs
dėl kvailiausių priežasčių: vienąsyk veiksmui trūko sinchroniškumo, kitąkart
atlikimas būdavo per lėtas arba tarpai tarp pirštų atrodydavo per maži. Begalė
tokių ir panašių prieštaravimų virė keistosios lėlės galvoje. Šios mintys ją
siutino. Buvo akivaizdu, jog toks beprasmis veiksmas šiam padarui jau tapo
nepakeliama kančia – savotišku Sizifo darbu, kuriame akmuo – tai kojų pirštai,
o kalnas – kažkur giliai galvoje. Šio žaislo kankynė iš išorės nebuvo tokia
akivaizdi kaip kitų, tačiau viduje jo gyvastis buvo ištampyta daug labiau nei
kieno nors kito…

Apsimetėlis susikrimtęs lėtai priėjo
ir paglostė jam galvą. Kaip tik tuo metu į proskyną įbėgo nedidukas guvus
žaisliukas. Mandagiai, tačiau gerokai per droviai nusišypsojo ir, regis, norėjo
ištiesti ranką Apsimetėliui, tačiau neišdrįso. Nudelbęs akis į žemę mažylis
stovėjo kiek atokiau, nesiryždamas žengti arčiau to, kurį akivaizdžiai garbino.
Taip netikėtai pasirodžius naujajam svečiui Apsimetėlio rūškanas veidas
akimirką nušvito. Jis labai gerai pažino mažylį. Galima sakyti, pažino jį taip,
kaip tik gali žmogus pažinti save. Tai būta jo paties Apsimetėlio…

Tačiau tuomet visų dėmesį patraukė
neaiškus bruzdesys, sklindąs, kaip pasirodė Apsimetėliui, nuo Vartų pusės.
Pamiršęs visus žaislus jis pasileido bėgte garso link ir neapsiriko – triukšmas
tikrai sklido nuo įėjimo pro Vartus. Šįkart prieš Apsimetėlio akis atsivėręs
vaizdas sukrėtė jį net labiau nei įspūdis, ryte išvydus ištremtus žaislus. Vartai
buvo pasikeitę! Nebeliko
jų ankstesniosios arogancijos bei pasipūtimo, nebeliko prabangiosios medienos,
idealiai viena į kitą suleistų ąžuolo lentų ir geležinių apkaustų. Priešingai,
dabar Vartai atrodė daug kuklesni, paprasto, tačiau tvirto medžio, lengvi ir
tvirti. Ankstesnę pompastiką pakeitė tikrumas ir paprastumas. Visgi
svarbiausias pasikeitimas buvo tai, jog anksčiau nuolat užsklęsti Vartai šįkart
buvo plačiai atverti!
Lyg to būtų negana, Apsimetėlio apmaudui padidinti, prie atsivėrusio įėjimo
rikiavosi ilga virtinė naujųjų vakarinės sodo dalies gyventojų. Eilė, kurios
galo rytuose nebuvo matyti, po truputį judėjo pro Vartus. Apsimetėlis
prisimerkė, norėdamas geriau įžiūrėti tuos, kas atėjo pakeisti jo žaislų.

Vakarop bruzdesys nurimo,
paskutinieji keliauninkai dingo už Vartų. Apsimetėlis priėjo arčiau įėjimo,
tačiau puikiai suprato, jog nepaisant to, jog Vartai net ir dabar, visiems
suėjus, liko atviri, jis viduje nepageidaujamas. Kitavertus, jis ir pats
nebeturėjo jokio noro eiti į ten, kur nebėra jo mylimų žaislų, kur apsigyveno
tokie jam svetimi žmonės. Apsimetėlis paskutinį kartą pažvelgė į Vartus. Ant
staktos kabėjo lentelė su užrašu:

Net nešmėstelėjo abejonė, kas teisus.

Puoliau daug greičiau nei tu galėtum gintis.

Absoliučios pergalės nebus,

Bet šiąnakt atsisveikinau su ginklais.

Kartą katorgoj, toli Sibire, už Irtyšiaus, prie balanos žiburio,
Vanka Utiugas nuo Uralo labai nevykusiai kortomis sukčiavo.
Istorija ši jau liko praeity, išbluko vaizdas mūsų atminty,
Tik Vania niekad nepamiršo, kaip rinko dantis sulaužytais pirštais.

Kai reikia mokytis, sunku sukaupti dėmesį, tad nuolat užsiimi ne tuo kuo reikia. Šįkart besiruošdamas egzaminui apie baltymų struktūras ir dinamiką radau įdomų Brodskio eilėraštį. Jo ištrauką ir pateikiu.

     Коньяк в графине -- цвета янтаря,
     что, в общем, для Литвы симптоматично.
     Коньяк вас превращает в бунтаря.
     Что не практично. Да, но романтично.

Sieros kvapas ore, lietuje gausu kraujo lašų,
Prakeiksmais ir liepsnom subjaurotas dangus.
Aimana sklinda iš mažutės trobelės gelmių,
Kur pamišęs manikiūrininkas kerpa nagus.

- Koks jūs šįryt didus, mano antžmogių rūšies profesoriau.
- Sveiki ir jūs, indukai, su savo rankų kaulelių traškesiu.
- Labas, kine, Mao kepurėle su snapeliu (be sagos) prisidengęs.
- Labas rytas, mano kasdiene daugiarase švente.

Paskutinį kartą šiemet į Venusberg’ą pakilau,
Epidemiologijos klinikoj į paskaitą ėjau,
Sentimentų sūkury sukausi, net svaigau,
Iš džiaugsmo pacientus į lūpas bučiavau.

“…per sniegu užverstus kambarius ir dūmus išties pirštą ir parodys į duris - iš čia Namo…”

Jau greitai, tik truputi dar pakentėti…