Bonna2007

Sveikas, Dienorašti,

jau miegojai? Prižadinau? Kad jau atsikelei, galim pasikalbet, vis tik seniai nesimatėm. Turi naujienų? Mm.. taip ir maniau, sėdi namie užsidaręs, niekur neišeini, dienos šviesą pro monitorių tematai. Na, tiesą sakant, man irgi panašiai. Užkluptas esu darbų ir rūpesčių. Iš pradžių bandžiau į situaciją žvelgt optimistiškai ir vaizdavausi, jog tai aš užklupau darbus ir rūpesčius, tačiau dabar, regis, frontai keičiasi. Nesupranti, apie ką kalbu? Nieko keisto, tu juk skaitmeninis, ką tu gali suprast. Gerai, gerai, tik nepradėk vėl savo isterijų. Atsiprašau, negražu šaipytis iš svetimo skaitmeniškumo.
  Taigi grįžtu prie darbų ir rūpesčių: pastaruoju metu tenka mokytis už du. Labai šmaikštu, Dienorašti. Ne, aš nesilaukiu. Bandau ruoštis egzaminam VU, deja turiu pripažinti, jog sunkiai randu tam motyvacijos. Be motyvacijos, kaip žinia, sunku sutelkti dėmesį, o dėmesį sutelkti šiandieniniame pasaulyje yra, ko gero, sunkiausia užduotis, kaip sakydavo vienas dėstytojas neatmenamais studijų Vilniuje laikais.
  Bet ne tik darbai ir rūpesčiai mano gyvenime, dar turiu dvi naujienas - vieną gerą, kitą mėlyną. Pradėsiu nuo geros: pradėjau dirbti. 10val per savaitę. Gavau savo kabinetą nr.1.1.1, sėdžiu ten vienas su kompiuteriu. Išeidamas namo užrakinu kabinetą, nes gavau nuosavą raktą! Kol kas naudos iš manęs darbdaviams nedaug: sėdžiu, skaitau, mokausi. Kitavertus, toks ir buvo susitarimas: sėdėsi, skaitysi, mokysiesi. Gavau ir temą magistriniam darbui: tyrinėsiu nedidelio baltymo, sukeliančio Alzheimerį, elgesį molekulinės dinamikos metodais. Tačiau gana apie darbą, antroji-mėlynoji naujiena - dviratis. Pasikeičiau padangą ir dabar kasryt minu į universitetą. Minant dažnai aplanko dvejopi jausmai: vienavertus sutaupau laiko, kitavertus eikvoju energiją, reikia daugiau valgyti, todėl išleidžiu daugiau pinigų. Taip, Dienorašti, geras palyginimas, išties, panašiai kaip su skridiniais devintos klasės fizikos kurse - laimim jėgos, pralaimim kelio. Kaip simboliška, dviratis juk irgi dviejų skridinių sistema… O tu, Dienorašti, pasirodo va koks filosofas simbolistas. Toks skaitmeninis, o jau filosofas. Ir vėl tu į isteriją puoli. Na ir piktinkis čia vienas, einu prieš miegą apie lazerio ir biologinio audinio sąveiką paskaitysiu.

Labakt

Lietuvaitis miestelyje Bonnos augino gėlytę vazone,
Bet kaimynai pikti, savanaudžiai lietuvaitį paskundė valdžiai.
Išvydo, atidaręs buto duris, lietuvaitis griežtas pareigūno akis.
Pareigūnas jį baudė ir skriaudė, o išeidamas kanapių vazoną sudaužė.

            Keliavo svečioj šaly Vištautas:
žengė didžiuliais naujais miestais, regėjo nedidelius jaukius miestelius, prieš
šimtmečius statytus. Gėrėjosi caraitis gatvių tiesumu ir namų aukštumu, parkų
žalumu ir žmonių įvairumu. O žmonių įvairiausių išvydo: gatvėse ne tik baltus vyrus
bei moteris sutikdavo – dažnai pasitaikydavo ir geltonąjį azijietį pamatyti,
turgaus aikštėse persai viliojo merginas šilkiniais šaliais, nedidelėse
užkandinėse praeivius pasistiprinti kvietė tiurkai, o tamsiuose skersgatviuose
naktimis knibždėjo maurai.

            Po ilgos kelionės pasiekė pagaliau
caraitis universiteto miestą. Priėjo prie rūmo, nuo širdies it akmuo nukrito –
visgi tikslą pasiekė. (Kaip mažai dar tada Vištautas tesuprato). Atsisėdo
nuvargęs ant suolelio ir žiūri į rūmus, atsigėrėti negali. Staiga tarsi iš
niekur atsirado šalia jo senelis, sukrypęs, pavargęs, tačiau akutės gyvai ir
gudriai spindi. Priėjo senelis prie pat caraičio ir keistai sako:

- O Anuška jau aliejų nupirko…

Vištautas dar motinos Vietulos buvo išmokytas vyresniuosius gerbti, tačiau
per daug netikėtai pasirodęs senolis išmušė jaunikaitį iš vėžių.

- Kokia Anuška? Kokį aliejų? Sprechen Sie Englisch? – pasimetęs kiek
piktokai atšovė caraitis.

- …ir ne tik nupirko, bet ir išpylė, - toliau savo varė senolis.

- Seneli, jūs matyt apsirikot.

Senukas suglumo, išsitraukė iš kišenės akinius, kuriuos užsidėjęs vėl
pažvelgė į Vištautą. Senelio veidas iškart persimainė, akutės išsiplėtė,
apatinė lūpa atvipo, skruostai pabalo.

- Jaunuoli, kas jūs? Kur Berliozas? Ant šito suolelio turėjo sėdėti
Berliozas.

- Nežinau, kur jūsų Berliozas, aš klasikos neklausau, - grubokai atsakė
caraitis.

- Atleiskite man, jaunuoli, - senuko pasipiktinimą pakeitė gėda. Pirmą
kartą taip apsirikau. Leiskite man savo klaidą atitaisyti. Pamirškite, kad mane
buvote sutikęs, o mainais imkite šias stebuklingas šukas, jos jums sunkią
minutę padės.

Nespėjo nieko Vištautas senukui atsakyti, kai šis pradingo taip pat
netikėtai kaip buvo čia atsiradęs. Vėliau Vištautas dažnai matydavo tą patį
senelį parke žmones, ant suolelių sėdinčius, kalbinantį, bet pats niekuomet
daugiau su juo nebesusitiko…

Nusprendė caraitis, jog gana jau delsti, metas mokslų imtis. Žengė drąsiai
į rūmus, visus kelyje pasitaikančiuosius į pakampes nustumdamas. Tvirtu
žingsniu priėjo prie knygų lentynos, stvėrė pačią didžiausią knygą ir įniko
skaityti.

Bėgo dienos. Bėgo savaitės. Mėnesiai. Rudenį keitė žiema, žiemą –
pavasaris. Praėjo visi metai, o caraitis vis stovėjo toje pat vietoje ir skaitė.
Pavargo taip stovėti Vištautas, suprato, kad mokslas nėra lengvas dalykas. Tačiau
ne tik žinių našta ėmė slėgti jauną protą, bet pradėjo dar caraitį keistos
mintys ir jausmai persekioti. Namie būdamas niekada savo motinos jis per daug
nemylėjo, nebuvo prie jos per daug prisirišęs, dabar gi vis dažniau sapne
Vietulą regėdavo. Sapnuodavo neretai jis save mažą, visai dar kūdikį esant. Gulėdavo
lopšy, motinos Vietulos rūpesčiu apgobtas. Krykšdavo kūdikėlis, laimingas buvo,
tiesdavo rankutes į žilus Vietulos plaukus…

Iš pradžių šie sapnai kiek sutrikdė caraitį, bet jis greit su jais apsiprato
ir tikėjosi, jog ilgainiui nustos jie naktimis kamavę. Deja, nutiko priešingas
ir dar baisesnis dalykas – sapnai nužengė iš naktinės pasąmonės į dieninę
sąmonę ir susivienijo su prisiminimais bei kitomis mintimis prieš Vištautą. Imdavo
jie pulti caraitį dažniausiai vakarais: iš pradžių atakuodavo prisiminimai.
Prisiminė Vištautas viską, ką buvo kadais regėjęs ar patyręs. Prisiminė net
tai, kas anksčiau jo akyse tik šmėstelėję buvo ir tuomet svarbu neatrodė. Prisiminė
vaikystę savo, namus, artimuosius, draugus. Po prisiminimų sekdavo neramios
ateities vizijos. Grauždavo jos caraitį iš vidaus it rūdys. Vištautas nuolat
jausdavo jas savyje: net tuomet, kai galvodavo apie ką kita, tos rūdys
kirmydavo kažkur giliai galvoje. Galiausiai puolimą baigdavo viską
persmelkianti egzistencinė baimė, kuri suduodavo lemiamą smūgį prieš caraičiui
nugrimztant į neramų miegą.

Negalėdamas tokio puolimo atremti, imdavo caraitis bėgti nuo persekiotojų,
tačiau po kelių nesėkmingų bandymų suprato Vištautas, kad nelengva nuo savęs
pabėgti. Atsiminė jis tuomet stebuklingąsias dovanas savo kelionių metu gautas
– nutarė jas gynybai išbandyti. Pirmiausia nutarė panaudoti dėžutę veidrodiniu
paviršium ir klaviatūra, iš senės palūkininkės pagrobtą: pasidėjo dėželę ant
stalelio ir ėmė laukti. Tik vakarui atėjus, pajuto caraitis priešus sėlinant –
atvertė greitai dėžutės dangtelį, pasipylė iš vidaus margaspalvės vaivorykštės
bei nuostabiausi garsai. Krūptelėjo tamsieji Vištauto persekiotojai, atgal į
šešėlį pasitraukė. Kitą vakarą vėl tą patį caraitis pakartojo ir vėl pavyko jam
persekiotojus nubaidyti. Šiuo būdu Vištautas visą žiemą nuo priešų gynėsi,
tačiau nelabieji priprato prie dažno dėžutės naudojimo. Pavasariui atėjus jau
sunkiai sekėsi caraičiui nuo puolimo atsiginti.

Teko Vištautui kitą stebuklingąją dovaną panaudoti. Pasidėjo po priegalviu
šukas, keistojo senelio dovanotas. Sulaukęs vakaro, pajuto prisiminimus su
baimėmis artinantis, griebė šukas, išlaužė vieną jų dantį ir metė į žemę. Toj vietoj,
kur šukų dantis krito, išaugo tanki giria, pro kurią niekas prasiskverbti
negalėjo. Šitaip išsigelbėjo tąvakar caraitis. Kitą naktį vėl gąsdintojams
pasirodžius, Vištautas dar vieną šukų dantį išlaužė ir girią užaugino. Šitaip
gynėsi jis šimtą naktų, kol šukose nei vieno danties nebeliko. Su nerimu laukė
caraitis naujos nakties: vakarienės mažai tevalgė, kąsnio praryti negalėjo,
baimė slėgė jauną širdį. Suprato Vištautas, kad vienintelis kelias jam teliko –
reiks nuo persekiotojų savo jėgom bėgti. Atslinkus nakčiai išgirdo caraitis
žingsnius už durų – nieko nelaukęs šoko iš lovos ir pasileido tekinas. Juto
bėgdamas, jog šnopuoja prisiminimai į nugarą, jautė šleikštų nerimo dėl
ateities dvoką, girdėjo egzistencinės baimės vaitojimą. Užduso Vištautas nuo
ilgo bėgimo, jėgų neteko, kojas nuovargis pakirto. Suklupo caraitis, viltį
praradęs sušuko:

- Ar pasiutot, žalčiai, mane kankint!

Ir stebuklas – tą pačią akimirką priešai tarsi nutolo, prisiminimai su
baimėm tolumoj paliko. Nustebęs pakėlė akis Vištautas, žiūri – jis kryžkelėj
bestovįs. Vidury kryžkelės didžiulis akmuo guli ir įrašas jame:

„Į kairę pasuksi – turtus rasi, visa kuom pertekęs būsi, tačiau laimės
gyvenime nepažinsi.

Į dešinę žengsi – skurde gyvensi, nepriteklių kasdien kęsi, tačiau laimę
pažinti galimybę turėsi.

Tiesiai eisi – problemos sprendimą vėlesniam laikui atidėsi.“

Susopo galvą Vištautui užrašą perskaičius – sunku pasirinkti, persiplėšti
norisi. Negalėdamas galvos sopulio ilgiau kęsti, žengė caraitis tiesiai –
skausmas kaipmat pranyko. Keliavo ramiai Vištautas, lygiu tiesiu keliu lengva
eiti buvo, tačiau vos spėjo jis atsipalaiduoti, vėl kryžkelę priėjo. Kryžkelėje
ir vėl toks pat akmuo begulįs su tokiu pat įrašu iškaltu. Vėl galvos sopulys
caraitį kamuoti ėmė, bet ir vėl jis tiesiai žengė. Šįkart kelionė pasirinktuoju
keliu dar trumpiau truko – priėjo dar vieną kryžkelę su akmeniu, kuriame tas
pats užrašas įrašytas. Suprato Vištautas, kad ilgiau lengviausio kelio rinktis
nebegalima, teks kairįjį arba dešinįjį taką rinktis. Pamąstė caraitis
valandėlę, ant akmens atsisėdęs, savo širdy atsakymo ieškojo. Pakilo nuo
akmens, regis, sprendimą suradęs ir pasuko Vištautas į …

TREČIOS DALIES
PABAIGA

Šįryt veidą prausiu itin kruopščiai, išvalau ir slapčiausias ausis.
Šiandien reikia būtinai pasitempti, nušveisti batus ir dantis.
Veidrodyje sunkiai save atpažįstu, toks švarus - netgi blizgu.
Priežastis viso to paprasta kaip kapeika - aš į Vilnių šiandien grįžtu!

- Štai
jauni vyrai, - parodė senis pirštu.

- Geriljai
nebereikia vyrų.

Senis paniuro, pasimuistė, iš padilbų pažvelgė iš pradžių į Robertą, paskui
į atvesdintuosius.

- Kaip
tai nebereikia?

- Gana…
jau gana jų.

Senis nervingai sugniaužė savo stiklinę.

- Bet skelbime
rašė… – buvo bepradedąs jis.

- Parašė
ir pamiršo, - nutraukė Robertas. - Pinigus gausi.

Senis ištiesė delną, kuriame tuoj pat atsidūrė sunkus maišelis.

- Veskis
juos su savim, man jų nereikia.

- Jie
jauni vyrai. Jie liks čia, - nepasidavė senis.

Robertas nusisuko. Per dvejus metus jis jau pavargo ginčytis. Pirmąją dieną
jie visi „jauni vyrai“. Antrąją – jie arba seniai arba…

Kol Robertas nušlubčiojo prie absento butelio, senis jau buvo dingęs.

- Ką gi, - atsiduso Robertas, - štai jūs, jauni vyrai. Kur jūs buvote..? Kur
jūs buvote..?

            Siūlų kamuolėlis
riedėjo taip greit, kad caraitis iš visų jėgų paskui jį bėgdamas vos pavyti
galėjo. Tačiau kamuolėlio stebuklingo būta, jautė jis Vištauto jėgas – vos tik
pavargdavo caraitis, jo vedlys kaipmat stabteldavo, atsipūsti leisdavo.

Keliavo šitaip caraitis devynias su puse
savaitės, kol pasiekė milžinišką lauką. Neįprastas tai laukas buvo: plynas –
nei medelio, nei žolelės, visas keistom linijom išmargintas ir lygut lygutėlis.
Net šiurpas Vištautą nukrėtė, bet kamuolėlis, caraičio nerimo nebodamas,
sparčiai skersai lauko nusirideno. Nieko kito Vištautui neliko, kaip tik paskui
savo ištikimą vedlį sekti. Pabėgėjo gerus tris šimtus žingsnių caraitis ir mato
– ola didžiausia gale lauko stūkso. Kamuolėlis tiesiai į olą nuriedėjo. Žengė
Vištautas paskui kamuolėlį ir nustėro, olos vidų išvydęs: aplinkui vien žmonių kaulai,
gyvulių odos ir kailiai, skarmalai į krūvas sumesti. Suprato caraitis, kad į
plėšriųjų paukščių namus jį kamuolėlis atvedė, tačiau trauktis jau buvo per
vėlu. Pastebėjo Vištautą baisus ir piktas paukštis. Sučežėjo savo plieninėm
plunksnom, it peilių ašmenimis sudžeržgė. Išskleidė sparnus dešimties sieksnių.
Priskrido prie caraičio, prie pat veido pasilenkė, savo dvoku vos
neuždusindamas Vištauto, ir sako:

- Savo nelaimei tu į šitą urvą įžengei. Čia mes,
trys broliai, gyvenam ir apylinkių gyventojams šiurpą naktimis keliam. Tačiau
už tavo narsą, kad išdrįsai čia pasirodyt, suteiksiu galimybę tau gyvybę savąją
išgelbėti. Jei įminsi tris mįsles, kurias su broliais užduosim, gyvą paliksim ir
dar galėsi prašyt, ko panorėjęs.

Sutiko su iškelta sąlyga caraitis, nedrįso
plėšriajam paukščiui prieštarauti. Nespėjo Vištautas nė deramai susikaupti, o
paukštis jau mįslę mena:

- Sakyk, caraiti, kas pasaulyje gražiausias,
nepaisant nedidelio antsvorio?

Nudžiugo Vištautas – buvo šią mįslę jau anksčiau
girdėjęs. Dar su savo senaisiais mokytojais namuose šį painų klausimą buvo
išnagrinėjęs, tad drąsiai nedvejodamas atsakė paukščiui:

- Rytis Cicinas.

Subruzdo paukštis, sunerimo. Niekas dar šios
mįslės įveikęs nebuvo. Neprataręs daugiau caraičiui nė žodžio nuskrido atgal į
tamsiausią olos kampą ir užsnūdo. Priskrido tuomet prie Vištauto antrasis
brolis, dar didesnis už pirmąjį. Šio brolio plunksnos it kardų ašmenys, o
sparnai didesni nei dvidešimt sieksnių. Pražiojo sudžiūvusiu krauju aplipusį
snapą ir antrąją mįslę užminė:

- Ar yra gyvybė Marse?

- Taip, - nė nemirktelėjęs atsakė Vištautas.

Paukštis kiek sutriko, pritūpė, sparnais
gūžtelėjo. Atsisuko į brolius, bet ir tie tik galvom kraipo – nei vienas tikro
atsakymo nežino. Tad ir viduriniajam teko tyliai į savo vietą parskristi. Atėjo
eilė pačiam vyriausiam ir baisiausiam broliui. Išskleidė jis savo sparnus
šimtasieksnius, plunksnomis it kalavijais sučežėjo, nuo to garso net sienos
sudrebėjo. Priskrido jis prie caraičio, prie pat veido šiam pasilenkė ir tylutėliai
sako:

- Dar niekas nebuvo mano brolių mįslių įminęs,
tad aš nė nemaniau, kad ateis man kada nors eilė savąjį klausimą užduoti.
Prisipažinsiu tau, Vištautai, – nesu mįslės parengęs, bet bijau prieš brolius
apsijuokti. Todėl jei sutiksi dabar apsimesti, kad aš tau tyliai klausimą
šnabždu į ausį, o tu į jį atsakai teisingai, išpildysiu bet kokį tavo norą.

Nudžiugo caraitis tokią kalbą išgirdęs, sutiko
paukščiui pagelbėti. Suvaidino jiedu nedidelį spektaklį taip puikiai, kad
jaunesnieji broliai nieko neįtarė. Tuomet vyriausiasis paukštis ir sako
Vištautui, akį merkdamas:

- Įminei, caraiti, mįsles mūsų – prašyk dabar, ko
nori.

            - Nugabenk mane,
didysis paukšti, į universitetą, - prašo Vištautas.

            Subruzdėjo visi
paukščiai tokį prašymą išgirdę, nusigando, bet negali atsakyt caraičiui, pažadą
tesėt privalo. Tad didysis paukštis padvejojo minutėlę ir tarė:

            - Gerai, caraiti, tavo
noras – įsakymas mums. Bet žinok, kelionė į universitetą labai ilga ir
pavojinga. Reikės virš sausumos tris dienas, tris naktis skrist, o paskui dar devynias jūras
perskrist. Bet jei esi pasiruošęs ilgai kelionei, tuomet griebk šį maišą ir šok
man ant nugaros. Tam maiše žmogiena sudėta – ja vienintele mes, paukščiai
žmogėdros, mintam. Kai skrisdamas aš atsisuksiu į tave, turėsi man gabalą mėsos
iš maišo duoti, antraip nusilpsiu aš ir nukrisim.

            Paliepimų išklausęs,
čiupo Vištautas žmogienos maišą, įsidėjo į kišenę stebuklingąjį siūlų kamuolėlį
ir šoko paukščiui ant nugaros. Šis raumenis įtempė, atsispyrė nuo žemės ir
keliais savo milžiniškų sparnų mostais pakilo virš debesų. Kaip ir sakė
paukštis, skrido jie tris dienas ir tris naktis virš sausumos, kurią tik karts
nuo karto galėdavo tarp debesų pamatyti. Paukštis nė karto ant žemės pailsėti
netūpė. Tris kartus per dieną jis atsukdavo galvą į Vištautą, kad šis jam mėsos
į snapą įmestų. Po trijų dienų skrydžio pasiekė jie pirmąją jūrą. Tuomet
paukštis atsisuko į caraitį ir sako:

            - Dabar jau kelio
atgal nebebus ir nusileist neturėsim kur pailsėt. Teks visas devynias jūras
įveikt iškart. Ar liko, Vištautai, dar mėsos maiše?

            - Yra dar mėsos
pakankamai likę, - atsakė caraitis, maišą patikrinęs.

            Ir nuskrido jiedu per
devynias jūras į universiteto šalį. Aštuonias jūras sėkmingai įveikė, tačiau
devintosios viduryje atsigręžia paukštis į caraitį, kad šis pamaitintų jį.
Vištautas ranką į maišą įkišo, tačiau tik mažylį pirštelį terado, o ir tas
pirštelis vaikiškas, nė vieno kąsnio tokiam dideliam paukščiui nevertas.
Išsitraukė tuomet caraitis iš kišenės savo ištikimąjį šveicarišką peiliuką (su
dantų krapštuku ir pincetu), atrėžė gerą gabalą savo šlaunies ir davė
paukščiui. Likus jau vos kelis varstus skristi vėl atsigręžia paukštis į
Vištautą. Teko caraičiui ir kitos šlaunies gabalą atrėžti.

            Pasiekė pagaliau jiedu
sausumą, nusileido paukštis ant žemės ir sako:

            - Pasiekėm pagaliau
mudu sausumą, nusileidom ant žemės. Šiam krašte rasi tu universitetą. Tačiau
sakyk, caraiti, kokia ten mėsa mane maitinai, kai virš devintosios jūros
skridom? Ši mėsa tarsi gardesnė buvo, šviežesnė.

            Atsakė jam Vištautas:

            - Savo mėsą nuo šlaunų
pjoviau ir tave maitinau, argi nematai – tuoj mirtinai nukraujuosiu.

            Susigraudino plėšrūnas
tokį caraičio pasiaukojimą išvydęs, atrijo mėsą, išspjovė ir ji stebuklingai
vėl savo vietose priaugo. Atsisveikino Vištautas su kilniuoju paukščiu,
padėkojo, iki žemės nusilenkė ir vėl į kelią išėjo…

ANTROS DALIES PABAIGA

Visi sutapimai su rusų ar britų liaudies pasakomis, Fiodoro Dostojevskio romanais ir mano gyvenimu yra atsitiktiniai. Visi personažai išgalvoti.

            …ir išvijo tuomet motina Vietula
caraitį Vištautą iš namų sakydama:

            - Nėra tau vietos, Vištautai, mūsų
namuose. Nemoki tu darbo, kuris naudą neštų: negali žemės arti, nesugebi
gyvulių apeiti. Norėjom su tėvu tave prekiaut pamokyt, bet tau ir tai per prasta
atrodo. Tad eik dabar, kur akys mato ir negrįžk, kol amato neįgysi, o ir pinigo
svorio kol savo kišenėj nejausi, namuose nesirodyk.

            Tatai tarus, palaimino Vietula sūnų,
pabučiavo triskart, įdėjo į kelionkrepšį duonos riekę, vandens uzboną,
marškinėlių vidinėj pusėj keistą kilpelę prisiuvo ir išleido į kelią. Ilgai
keliavo caraitis Vištautas keliais ir takeliais, laukais ir pievomis, šviesiais
šilais ir gūdžiomis giriomis. Kai išalkdavo, atsisėsdavo kur laukymėje po
medžiu, duonos riekę būdavo suvalgo ir vėl žingsniuoja. Pavargęs krinta stačiai
po žvaigždėtu dangum, sermėga apsikloja ir iki aušros be jokio rūpestėlio
išmiega.

            Taip bekeliaudamas priėjo caraitis
taką juodu akmeniu grįstą, o šalia tako senė stovi. Prieina caraitis prie
senės, ši ir prašo jo:

            - Padėk man, caraiti Vištautai,
darbą turiu, kurio pati įveikt negaliu. Sena aš jau, o tu jaunas, stiprus.
Pagelbėk, aš skolinga neliksiu.

            Nusistebėjo caraitis Vištautas, iš
kur senė jo vardą žinanti. Senė nusišypsojo kažkaip keistai ir sako:

            - Aš, caraiti, viską žinau. Turiu
stebuklingą dėžutę su veidrodiniu paviršium ir klaviatūra. Jei įvykdysi mano
užduotį, dovanosiu tau dėžutę.

            Sutiko caraitis ilgai nemąstęs: ir
senutei padėt norėjo, ir stebuklinga dėžutė jauną protą gundė. Nusivedė jį senė
prie aukščiausios-devynaukščiausios pilies akmeninės ir užduotį aiškina:

            - Štai, Vištautai, eik į šitą pilį,
rasi kairėj pusėj duris pravertas. Eik pro duris ir suk iškart į dešinę. Įėjęs
į kambarėlį pamatysi šaldytuvą. Griebk jį ir užnešk į devintą aukštą. Tuomet aš
tau stebuklingą dėžutę duosiu.

            Įėjo be baimės caraitis į pilį.
Žiūri – išties, kairėj pusėj durys praviros. Pro duris žengė, į dešinę pasuko,
šaldytuvą čiupo ir aukštyn tempia. Bet nelengvą užduotį senė parinko.
Šaldytuvas šimtą pūdų sveria ir rankenėlės marškinius plešia. Sustojo caraitis
pusiaukelėj, paėmė šaldytuvą iš kitos pusės, bet ir vėl sunku: grotelės
voratinklių prilindusios, kelnes tepa, lengvai nešt trukdo. Tačiau kenčia
Vištautas, tempia dantis sukandęs. Jau vienas aukštas telikęs, bet girdi
caraitis tarsi verksmą, tarsi aimaną iš apačios sklindant. Papurtė galvą, lyg
ir tylu aplink. Pasivaideno, matyt, nuo sunkaus krovinio galva susisuko. Tempia
toliau Vištautas, bet ir vėl girdi raudant, tik šįkart jau aiškiau. Ir vėl
galva krestelėjo caraitis ir dėmesio nekreipia. Vienas laiptelis beliko, įtempė
raumenis Vištautas, tačiau šįkart raudą taip aiškiai išgirdo, kad netikėti
nebegalėjo. Atrėmė šaldytuvą į sieną ir žemyn tekinas pasileido. Į pačią apačią
nubėgo, o ten prie pravirųjų durų mergelė rauda. Caraitis jos ir klausia:

- Ko raudi, mergele?

- Šaldytuvą pavogė, - kūkčioja ši. Senės palūkininkės tai darbas. Seniai
jau ji į mano šaldytuvą akis blizgino.

Iškart viskas į savo vietas caraičiui susidėliojo. Suprato, kad senė apgavo
jį. Čiupo Vištautas kirvį iš kambario kampo, po marškinėliais paslėpė ir ant
kilpelės, kurią motina prisiuvus buvo, pakabino. Tik dabar įvertino motinos
dovaną caraitis, bet ilgai delsti negalėjo, tad strimgalviais į pilies viršų
užbėgo. Šaldytuvą prie senės palūkininkės durų pastatė ir pabeldė tyliai. Kai
tik durys atsivėrė, šoko Vištautas ant palūkininkės, kirviu užsimojo ir nukirto
jai galvą. Tuomet liežuvį išpjovė ir į krepšį įsidėjo. Paskubomis nubėgo į
kambarėlį, kuriame senė daiktus, iš žmonių už skolas atimtus, saugojo, bet nieko
caraitis nelietė, tik stebuklingą dėžutę už darbą atliktą pasiėmė. Išeidamas
duris kruopščiai uždarė, o šaldytuvą atgal mergelei parnešė. Bet mergelė ir
toliau ašarėles lieja. Klausia Vištautas:

- Ko verki, mergele, juk šaldytuvą grąžinau?

- Atims vėl senė iš manęs šaldytuvą, - žagsi mergelė.

- Nesijaudink, neatims, - ryžtingai sako caraitis. Aš senei galvą nukirtau,
o kaip įrodymą jos liežuvį krepšy atnešiau.

Nudžiugo mergelė senės nukirstą liežuvį išvydus ir padovanojo caraičiui
stebuklingą siūlų kamuolėlį.

- Mesk kamuolėlį, - sako mergelė, - ir jis nuves tave į universitetą.

Karštai padėkojo mergelei Vištautas ir vėl į kelią išėjo. Tik išėjęs metė
siūlų kamuolėlį ir šis pasileido riedėti taip, kad caraitis vos paskui bėgti
spėjo…

PIRMOS DALIES PABAIGA

Kaip džiugiai sugaudžia staklės, kai pajunta tvirtą, teisingą ranką,
Kaip virpa tinginiai, pamatę vėliavą, darbininkų iškeltą,
Kaip sudundės geležinkeliai ir magistralės, kurias pastatysim,
Taip ir tu, Lietuva, sudrebėsi, kai šiandien Vytautą pamatysi!

Raudonasis zirgas Bonn'oj nesuoliavo,
Lygybes neatnese ant savo nugaros,
Ir po puses amziaus ziauraus kapitalizmo
Uz ketvirti etato as gaunu daug daug algos.

Kasdien prisimenu namus. Kasdien laukiu, kol grisiu. Kasdien klausau senos dainos apie karo lakunus:
                                           
Туман, туман
О прошлом, о былом.                        
Далеко, далеко
За туманами наш дом.
А в землянке фронтовой
нам про детство снятся сны:     
Видно все мы рано повзрослели,                         
Воздушные рабочие войны.

Labai jau nusibodo man emigracijoj. Sedziu savo blindaze ir mokausi, skaitau arba ziuriu filmus. Bet ilgainiui visa tai nusibosta ir tada pradedu prisimint viska, ka anksciau prisimint tingedavau. Stai sitaip as ir prisiminiau, kaip pries desimt metu vasaras leisdavau sode ir kasdien valgydavau braskes. Taip, dienorasti, zinoma, kad trintas su cukrum, kas gi gali valgyt braskes be cukraus? Dar prisiminiau, kaip ~5-7 klasej ziema su Tomu ciuozinejom mokyklos kieme ir as nuodugniai nosimi istyrinejau ledo pavirsiu (suprask, gerokai plojaus). Turiu pagrindo itarti, kad nuo to ivykio ir pakrypo man nosies pertvara. O viena vasara su sodo kaimynu sukalem tvorele mano rozei. Butent, mano rozei. Vytauto roze yra didelis rozes krumas, augantis salia namo laiptu, nuolat besitaikantis uzpulti nieko neitarianti praeivi. Tad tvorele tam organizmui ikalinti buvo butina. Deja, medis puva, tad sia vasara pasizadu sukalti nauja tvorele. Bet tada reiks ir nauju kopeciu Vytauto vynuogei, kitaip ji gali pradet kabinetis prie rozes, o jus turbut visi esat patyre, kokios baisios buna sodo augalu kovos… Prisiminiau ir savo klasiokus - jau penkis metus mes nebe klasiokai, todel ememes organizuoti susitikima. Prisiminiau grupiokus - sveiki, Biofizikai! Prisiminiau mokytojus ir destytojus - mokykit ir destykit! Prisiminiau Maximos kasininkes - kurkit profsajunga! Prisiminiau mikroautobusu vairuotojus - Vilniaus gyventojai, vairuojantys automobilius, kurkit profsajunga atstovauti jusu teises pries mikroautobusu vairuotojus! Prisiminiau savo fakulteta, kelia i mokykla, vaiku darzeli Antakalnyje, pamatus tarp lietuviu ir rusu darzeliu Fabijoniskese, cypsinti nama vaiduokli, pastatyta ant senoves lietuviu krepsinio aiksteles ir viska kitka prisiminiau…
    …o namie, matyt, silta kaip ir cia. Matyt, visi kasdien eina maudytis, kasdien ziuri futbola, kasdien valgo saltibarscius ir arbuzus, kasdien kalbasi lietuviskai, kasdien skaito delfi “Nusikaltimu ir nelaimiu” skyreli, kasdien i ta pati delfi raso bjaurius komentarus, kad Lietuvoj gyventi blogai ir visiem reikia emigruot… Ir as visiskai pritariu - emigruoti butina, kad atminti atgaivintumet.