Bonna2007

Baigėsi mano laikas Bonnoje. Taip, deja, ir tavo, apleistasis dienorašti, laikas išseko. Atėjo metas paskutiniajam skausmingam įrašui, kuriame pūliuojanti širdis bus pradurta ir dvejų metų ilgesiu paskandins tave, dienorašti, kraujyje..juje.. kraujuose. Pabandysiu užversti Bonnos dienoraštį amerikietiškų filmų stiliumi. Ar pameni, dienorašti, tuos filmus, kurių pabaigoje vaizdas užtemsta, po poros sekundžių vėl nušvinta ir pagrindinis herojus vėjavaikiškai pasakoja: „Nuo paskutinio karto, kai išgelbėjau pasaulį praėjo dveji metai. Daug kas pasikeitė nuo to laiko: Bilis nusipirko vilnones kojines ir iškeliavo į Sibirą. Bobis pagaliau surado žmogų, sutikusį įgyvendinti jo svajones. Džekas vieną rytą nubudęs suprato, kad jo viduje yra moteris. Po pusmečio moteris buvo Džeko išorėje. Nubudusi pirmą rytą po operacijos Džekė vėl pasijuto esanti vyras, tad šiuo metu ji vėl taupo pinigus (beje, dėl neaiškių priežasčių Bobis kas savaitę perveda 100 dolerių į Džekės sąskaitą). Na o aš… Aš ramiai gyvenu savo dešimties miegamųjų dvare, kas rytą surūkau po kubietišką cigarą, kas naktį sapnuoju Freud‘ą. Po tiek metų kančių pagaliau galiu drąsiai surikti: PODAGROS PRIEPUOLIAI TAPO DAUG RETESNI!” - stambiame plane pagrindinis filmo herojus guli pievoje ant pilvo, nerūpestingai mataruoja kojomis, aplink sukasi drugeliai, bitutės, birutės, gėlės. Kamera atsitraukia. Titrai. Pabaiga. „Tekstą skaitė Vytautas Tulevičius, įgarsinta SDI”.

Tai va, dienorašti, man viskas visai ne taip. Paskutinieji mėnesiai Bonnoje virto gumos tampymu ir vegetavimu: tarsi dirbau, bet naudos - nulis. Tarsi turėjau laisvo laiko, bet nuveikta - nulis. Tarsi turėjau pradėti liūdėt palikdamas miestą, bet ilgesio - nulis. Trumpa mano 25-ojo rudens Bonnoje santrauka chronologine tvarka:

- rugsėjo 24 d.: 25-ojo rudens pradžia;
- rugsėjo 28 d.: sakau auksinei žuvelei, kad nebenoriu būti ponaitis Bonnoje, bet noriu būti caraitis Goettingene, t.y. virpėdamas visu kūnu pranešu viršininkui, kad doktorantas jam nebūsiu, nes mano širdis priklauso kitam, nusimaunu nuo piršto žiedą, melodramatiškai metu jį ant grindų, viena ranka užsidengiu akis, kitą ranką nenatūraliai atmetu atgal, išbėgu iš instituto. Greta instituto dirbantys statybininkai supratingai linksi galvomis ir kalba vienas kitam: „Jeszcze jeden student uciekł”.
- spalio 1 d., rytas: turiu palikti butą, mąstau apie gyvenimą po laiptais Reino krantinėje kartu su pagyvenusiu benamiu ir dviem jo šunim;
- spalio 1 d., vakaras: gaunu ir priimu pasiūlymą apsigyventi draugo induso bute. Prieš užmigdamas induso lovoje apžvelgiu jovalą kambaryje ir svarstau, ar po laiptais Reino krantinėje irgi taip pat netvarkinga;
- spalio 9 d.: viršininkas dramatizuoja įvykius, engia mane ir pratęsia darbo kontraktą dar vienam mėnesiui;
- spalio pabaiga: vegetuoju, imituoju darbą;
- lapkričio pradžia: atostogauju namie;
- lapkričio 23 d.: atiduodu magistrinį darbą, bėgu į traukinių stotį, mojuoju balta nosinaite manęs nepažįstantiem suglumusiem vokiečiam, keliauju į naują paskirties vietą.

——————————————————————————————————————————————————–

Ir štai aš Čia - Goettingene. Čia istorinis Vokietijos universitetas. Čia istorinis Vokietijos institutas. Noriu Čia dirbti, mokytis, tarpti, klestėti. Čia bus geriau, nes Čia bus sunkiau. Čia miestas mažesnis, namai žemesni, senesni, vokietiškesni. Čia Vokietijos širdis. Čia slėnis, o aplink kalvos. Čia aplink nėra didelių miestų. Čia dirbo Gauss‘as, Hilbert‘as, Planck‘as, Born‘as su Oppenheimer‘iu, Nernst‘as, Schopenhauer‘is, net broliai Grimm‘ai. Čia vien studentai. Čia bus geriau.
Mėnesį dirbau Max‘o Planck‘o institute. Po bandomojo laikotarpio gavau pasiūlymą likti ir daryti PhD. Kalėdinės atostogos namuose ir štai aš vėl Vokietijoje. Sėdžiu ant Rodolfo sofos ir rašau paskutinįjį blogo įrašą. Goettingene dar neturiu namų, todėl glaudžiuosi pas kolegą, bet pažadu - namai bus. Niekas pro tavo akis, dienorašti, neprasprūsta: taip taip, tu neapsirinki, išties pavartojau žodžių junginį „paskutinysis įrašas”. Paskutinį kartą mano klaviatūra kedena tavo puslapius, dienorašti. Bonna baigėsi, baigėsi ir blogas… Na štai, pagaliau ilgesys… Bet gana sriūbaut. Palieku tave, dienorašti. Rūpinkis savimi, prisižiūrėk, būk tvarkingas ir mandagus, priimk paskutiniuosius komentarus, liūdnai šypsokis paskutiniesiems lankytojams, o kai visi pamirš apie šią vietą, tu nieko nelaukdamas lėk čia http://goetty.wordpress.com/ - dabar tu Čia gyvensi.